Mildos istorija apie tai, kaip rebefingas įtakojo pozityviems pokyčiams
Brangi, Evelina,
Prašei, kad atsiųsčiau savo istoriją, kaip rebefingas veikia ir/ar paveikė mane. Taigi, pradėjus lankytis lyg ir jautėsi, kad kažkas vyksta, tačiau dar nėjo suprasti ir nebuvo visko tiek daug, tad ir rašyti dar nesinorėjo. Bet....
Pradėsiu nuo istorijos pradžios:
Mano tėvai tikrai labai geri žmonės ir visą savo gyvenimą visko siekė savo rankomis ir savo darbu, tačiau kaip tėtis sakydavo, kaip koks užkeikimas: po nelaimę kas 5 metai, ir tokios, kurios reikalauja galybės nervų ląstelių, laiko ir pinigų.
Man būnant 5 metų, mes su tėčiu patyrėm avariją , kurios metu partrenkėm žmogų, kuris žuvo, nors jis ir buvo neblaivus, tėtis buvo pripažintas kaltu, o mirusiojo artimieji iš visų jėgų stengėsi pasipelnyti ir tai kainavo galybę pinigų.
Man būnant 10 metų tėtį pakišo muitinėje (jis buvo muitininkas, kuris netiko bendram kolektyve, reikėjo atsikratyti). Tai kainavo daug metų bylinėjimosi, kruvino tėvų darbo, kad atiduoti skolas išleistas advokatams ir teismams. Buvo išteisintas, pripažintas nekaltu. Buvo galimybė prisiteisti kompensaciją už netektą darbą, tačiau buvo pagrąsinta ir todėl nuspręsta nieko nebedaryti.
Tada atsigavę po teismų ėmėsi kavinių verslo, atsidarė nuomotose patalpose kavinę, pradėjo puikiai sektis, žmonės dienos pietų ateidavo iš antro karto, nes reikėdavo eilėje laukti. Na, bet, kažkas užpavydėjo, nutraukė sutartį, kavinę perėmė kiti, tiek, kad jie ilgai neklestėjo, gana greitai užsidarė.
Tada, prieš 15 metų, jie nepasidavė ir vokiškoje sodyboje, kurioje mes gyvenome, nusprendė, kad reikia pastatyti kavinę. Statėm, dirbom, labai daug. Sukūrėm nuostabią vietą, kur tikrai rinkosi daug žmonių. Kaip klientai sako - "rojaus kampelis".
2006 m. smūgis man ir be abejo tėvams. Buvau trečio kurso studentė, vasarą dirbau bare (mūsų kavinėje). Birželio 10 d. Turėjome išvežamuosius gedulingus pietus į kuriuos važiavau aš ir mergina, kuri pas mus dirbo. Jiems pasibaigus važiavome atgal, vairavau aš ir..... Patyrėm avariją, nesuvaldžiau automobilio. Buvom neprisisegusios, dėl to ji patyrė stiprius sužalojimus, buvo kojos lūžis, bei gausus kraujavimas. Išvežė ją į ligoninę, o ten dėl neblaivaus chirurgo ir personalo, kuris teigė, jog situacija kontroliuojama, ji nukraujavo. Tada apsivertė mano gyvenimas, iš būrio draugų liko viena draugė, kuri išties sugebėjo palaikyti. Viskas, tarsi, sustojo. Turiu tik tuo pasidžiaugti, kad su jos šeima bendrauju po šiai dienai 😊, tai nuostabūs žmonės, kokių turbūt būna retai!
Vos spėjus atsigauti po šių sukrečiančių įvykių 2008 m. smogė krizė. Mes ją pajutome labai, smuko pardavimai kone per pus, o bankai nelaukia... Pinigų trūkumas ir vėl! Nors atrodė, kad jau beviltiška, bet išsilaikyti pavyko, iš namų neiškraustė, verslas liko.
Tuo viskam nesibaigiant 2011 m. sužinojome apie baisią, negailestingą nepagydomą tėčio ligą! Neperdedu, mama verkė kiekvieną dieną 3 metus. 2metus kol tėtis buvo gyvas ir kasdien vis silpnėjo, bei metus po jo mirties. Taigi, tėtį palaidojom 2014 m. sausio mėn.
Šalia viso to įmonės finansai ėjo vis blogyn, besikeičianti demografinė situacija, konkurencijos augimas vertė galvoti, ką daryti toliau. Tada nusprendėme imtis gamybos, išvedžiau mūsų gaminį į didžiuosius prekybos tinklus, tam reikėjo naujų darbuotojų, deja, reikėjo patirti didžiulius nuostolius dėl jų nemokėjimo dirbti, tempo nebuvimo, produkcijos nepagaminimo. Patiriamas stresas dėl pinigų trūkumo begalinis, esame nelaimingi, pikti, mintys tik juodos, naktį prakaito pylimas, energijos trūkumas ir dar daug kitų dalykų. Viskas, jaučiausi situacijos įkaitė, ir, regis nėra kaip pabėgti iš situacijos... Galima ir išprotėti.
Tada taip susiklostė, kad persikėliau į Kauną. Įstojau į SEO akademiją, ir kažkaip, iš kažkur (ne iš tavo pamokų, nors tu ir seo akademijoje dėstai, ir vefdi rebefingą), lygiagrečiai į mano akiratį pasibeldė rebefingas. Nežinojau, kas tai, pasiskaitinėjau, tada atradau tavo rebefingo puslapį, ir nusprendžiau, kad man reikia!
Atėjau į pirmą sesiją su drauge, jai pasirodė nesąmonė, o aš jaučiu, kad man reikia, lankau su tikru vidiniu tikėjimu, kad tai tikrai veikia. Lygiagrečiai pradedu skaityti saviugdos knygas. Ir taip, keičiuosi aš, mano mintys, mano mama. Aš mamai pasakoju, kas vyksta, kaip reikia mąstyti, keistis.
Po kažkurio kvėpavimo seanso sekančią dieną mama skambina ir sako - "tu turbūt ir į mane kviepuoji, nes aš jaučiu, kad darosi stebuklai". Ir išties, ji linksmėja, šviesiau žvelgia į rytojų, be baimės žiūri į situacijas, pradėjo spręstis reikalai.
Metus laiko pardavinėjome sodybą, susiradome brokerį, kuris net nesugebėjo pasakyti pasitraukiu... Tada vienos sesijos metu, kvėpavau "į pardavimą", mintyse viską paleidau, tarsi, šaknis išroviau iš tos vietos, pasakiau, kad nieko negaila, viską atiduodu, viską paleidžiu! Ir, po kiek laiko paskambino pirkėjas, su kuriuo šiandien jau lyg ir viskas suderėta.
Žingsnis po žingsnio jaučiu ir žinau, kad pagaliau atėjo mano laikas gyventi ir džiaugtis gyvenimu. Jaučiu, kad pakilo saulė, ir nežinau ar tai sutapimas, bet tikiu minties nenugalima jėga!
